Prekystalis

- Ne dėkui. *šypteli*
Padeda ant stalo penkiasdešimtinę.
- Gražą pasilik, čia kliento prašymas. *šypteli ir stumteli pinigus link jos*

- Čia arbatpinigiai. *šypteli*
- Beto, gali mano saskaita valgyti restorane. *šypteli*
- Čia kaip nuo draugo.
- Beto, gal žinai, kas vis dėlto galėtų vadovauti mano filialui Londone? *paklausia*

- Man reikia konkrečių asmenų. *juokias*

- Na gerai, jaučiu jau reikia važiuoti, šiandien turiu pranešti darbuotojams, kas išvažiuoja dirbti į londoną. *šypteli*

- Kodėl? *šypteli*

- Tavo tiesa. Na ką gi, pasinaudosiu tavo mintimi, tačiau neaišku kiek tai laiko užims, manau kad be poros milijonų neišsisuksių. *šypteli*

- Čia ne tik sėkmės reikės. *šypteli*
- klausyk, tu gal mokiais kur nors? Nes su tokiom mintim duočiau tau psichologijos magistratūros diplomą. *šypteli*
- Labai norėčiau, kad dirbtum mano kompanijoje gal kokia projektų vadove arba finansų direktore. *šypteli*

- Pas mane visko labai greit išmokstama. *juokias, jis tikrai labai nori jos savo kompanijoj*
- O kur norėtum mokytis? *patogiau įsitaiso, mato, kad taip greit neišvažiuos*

- Palauk, tikrai nori mokytis? *jau labai rimtai klausia*

- Aš galiu padaryt taip, kad galėtum nemokėt už mokslą. *šypsos*
- O ką nori mokytis? *šypteli*

- Aš pažįstu tris menų fakulteto šokių dekanus skirtingose šalyse, tai Kuboje, Niujorke ir Londone, sakyk kur nori mokytis? *paklausia*
- Nepergyvenk, tai nekainuos nei man nei tau, jie viską apmoka, o perklausą turėsi pereiti ar šiaip ar taip, kaip ir visi mokiniai. *šypteli*

- Aš tiesiog noriu padėt išsipildyti tavo svajonėms. *šypteli*
- Na ką, manau man jau metas. *pasako ir atsistojęs dedasi savo švarką*

-Ačiū, aš tai vertinu,-nusišypso
-Beje, mes niekada nekalbėjo, apie tavo santykius. Tu vienišas?,-šypteli